Kovo 11-osios išvakarėse Rietavo L. Ivinskio gimnazijoje pristatyta paroda signatarui Baliui Gajauskui (1926-2017) atminti
Tęsiant bendradarbiavimo tradicijas, kovo 9 dieną Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus pristatė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus paruoštą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Balio Gajausko atminimo fotodokumentinę parodą.
Į renginį susirinkusiems moksleiviams ir mokytojams muziejaus edukatorė Audronė Gečienė paskaitė ryškesnes B. Gajausko gyvenimo ir rezistencinės kovos bolševikinės okupacijos metais ištraukas, primindama, kad didžioji signataro gyvenimo dalis – 37 metai! – praslinko sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose.
Muziejaus direktorius V. Rutkauskas, pasiremdamas poezijos posmais, priminė, kokią reikšmę mūsų tautos savimonės ir Laisvės ilgesio formavimuisi turėjo tokių asmenybių kaip Balys Gajauskas, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas ir kiti tikėjimo Nepriklausomybės atgimimu dvasia.
Gimnazijos direktorės pavaduotoja Nijolė Dovidauskienė priminė, kad būtent Plungės rajono, tuo pačiu ir Rietavo krašto gyventojai 1990 m. Balį Gajauską išrinko į Aukščiausiąją Tarybą, kuri Kovo 11-ąją įgyvendino ilgai puoselėtą lietuvių tautos svajonę - priėmė Nepriklausomybės aktą. Jautriai nuskambėjo moksleiviams adresuoti pavaduotojos žodžiai kviečiantys visada prisiminti, kad laisvė - tai ne duotybė - ją būtina stiprinti ir ginti kasdieniniais savo darbais ir tikėjimu šios laisvės prasmingumu.
Renginio nuotraukos >>
Apie parodą „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
BALYS GAJAUSKAS (1926–2017)“
Tarp 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, balsavusių už Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Balys Gajauskas neabejotinai yra išskirtinė asmenybė – antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, ilgiausiai iš visų Lietuvos politinių kalinių, net 37-erius metus, kalintas Sovietų Sąjungos kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje.
Pirmą kartą nuteistas 1948 m., kai jam buvo vos 22 metai, į laisvę galutinai išleistas jau 1988-aisiais – Atgimimo – metais, sulaukęs 62-jų. Okupuotoje Lietuvoje jis buvo žinomas iš lietuvių pogrindžio leidinių „Aušra“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ straipsnių ir „Amerikos balso“ reportažų apie Lietuvos politinius kalinius. Tuo tarpu laisvajame Vakarų pasaulyje Balio Gajausko likimas buvo gerai žinomas. Jo vardą dažnai kartodavo laisvojo pasaulio radijo stotys, jo kalinimo istorija plačiai pasakota Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuvių periodiniuose lediniuose. Aktyvios JAV lietuvių išeivės bendrapavardės Bronės Gajauskienės dėka Balio Gajausko likimas tapo žinomas pasaulio galingiesiems. Dar 1978 m. Belgijos advokatas Vincentas van der Bošas kreipėsi į Sovietų Sąjungos ambasadorių Briuselyje, norėdamas ginti Balį Gajauską teisme, tačiau leidimo negavo. Bronės Gajauskienės laiškai dvasininkams, politikams, ministrams, senatoriams, ambasadoriams, garsioms sporto žvaigždėms davė vaisių – 1979 m. raštą Kremliui dėl Balio Gajausko išlaisvinimo pasirašė 170 Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso narių ir 35 senatoriai. Paramos Baliui Gajauskui sulaukta iš Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, „Amnesty international“ grupių, Jungtinės Karalystės parlamento narių. Tais pačiais 1979 m. JAV Kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija kartu su kitais disidentais pasiūlė Balį Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.
Rašiusieji ir kalbėjusieji apie Balį Gajauską ir jo veiklą galbūt ne iki galo atskleidė dar vieną, atrodytų politiniam kaliniui nebūdingą asmenybės savybę – ypatingą ryšį su šeima, tiksliau su dviem svarbiausiomis jo gyvenimo moterimis – motina Adele ir žmona Irena. Be jų pagalbos ir palaikymo Balio Gajausko likimas, būtų buvęs kitoks. Kaip ir daugelio laisvės kovotojų motinų, Balio Gajausko mama sunkiai išgyveno sūnaus kalinimą lageriuose, tačiau puikiai suprato šios aukos svarbą, rūpinosi juo, lankė jį. Motiniškos atidos ir rūpesčio kupinas jos priešmirtinis laiškas sūnui, kurį Balys Gajauskas perskaitė tik po jos mirties. Matyt, neatsitiktinai per tuos keletą laisvės „didžiojoje zonoje“ metų, 1973–1977 m., likimas Balį Gajauską suvedė su būsima žmona, medike Irena Dumbryte – ypatingo charakterio moterimi, kuri drįso rizikuoti ir priimti sprendimą tekėti už lageryje kalinčio politinio kalinio, kartu aukotis už Lietuvos laisvę ir 10 metų laukti vyro išlaisvinimo. Rizikuodama savo laisve, asmeninių pasimatymų lageryje metu Irena aprūpindavo vyrą medicininiu popieriumi straipsniams rašyti, ryždavosi iš lagerio į laisvę išnešti Balio Gajausko slapta rašytus straipsnius, kurie netrukus Rusijos ir Ukrainos disidentų dėka pakliūdavo į Vakarus ir jo vardu buvo publikuojami užsienio spaudoje. Tai buvo bendra Balio Gajausko ir jo žmonos Irenos kova su Sovietų Sąjungos represine mašina. Simboliška, kad Balio Gajausko, jo žmonos Irenos ir motinos Adelės žemiškasis gyvenimo kelias juos suvedė į Amžinybę bendrame šeimos kape kukliose Kauno miesto Seniavos kapinėse.
Demokratiniuose rinkimuose į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą Balį Gajauską iškėlė Plungės rajono Sąjūdžio žmonės. 1990 m. kovo 8 d. balsavime į Aukščiausiąją Tarybą, Plungės rinkimų apygardoje Balys Gajauskas buvo išrinktas deputatu ir 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Tą dieną jam buvo 64 metai.
Asmeninį santykį su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją įvykiu Balys Gajauskas įvertino taip: Lietuva, praradusi nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Kiekvieni tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje, Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „… nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas.
Parodoje, skirtoje Balio Gajausko 95-osioms gimimo metinėms paminėti, vizualiniu pasakojimu pristatytas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro gyvenimo kelias, šeimos ir giminės istorija, 37 metus trukęs kalinimas sovietų lageriuose, laisvojo pasaulio parama ir palaikymas, išlaisvinimas ir viešnagė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1989 m., darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje ir Lietuvos Respublikos Seime 1992–1996 metais.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos saugomos Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve. Didžiąją dalį parodoje eksponuojamų fotografijų sudaro Balio Gajausko šeimos archyvo nuotraukos, daugelis jų pristatomos pirmą kartą.
Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.
Parodos koncepcijos ir tekstų autorius – Žydrūnas Mačiukas
Parodapirmą kartą pristatyta 2021 m. kovo 12 d., ją sudaro 12 kilnojamų stendų.
Informacijos šaltinis:
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=39268&p_k=1
|
