Toshiki Ozavos paroda „Užburianti Lietuva"
1922 m., t.y. prieš šimtą metų, pirmą kartą buvo užmegzti Lietuvos ir Tekančios saulės šalies Japonijos diplomatiniai santykiai. Pagerbiant šią sukaktį, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje prasidėjusios žiemos išvakarėse pristatė iškilaus Japonijos foto menininko Toshiki Ozavos fotografijų parodą „Užburianti Lietuva“.
Pradėdama renginį, gimnazijos direktorės pavaduotoja Nijolė Dovidauskienė pasidžiaugė kryptingu muziejininkų ir gimnazijos bendradarbiavimu, padedančiu plėtoti moksleivių neformalaus ugdymo, ypač patriotinių nuostatų formavimo galimybes. Pratęsdamas šią temą, muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas atkreipė dėmesį, kad šį kartą dėl vietos stokos parodoje pristatoma tik trečdalis kolekcijos „Užburianti Lietuva“ darbų, todėl reikės atidesnių pastangų „parodos kodo perskaitymui“.
- Gražus sutapimas,- kalbėjo direktorius,- kad visiškai atsitiktinai tuo pačiu metu tame pačiame hole, tik ant kitos sienos eksponuojama ir individuali rietaviškio fotografo Justo Rėkašiaus nespalvotų fotografijų paroda „Azijos portretai“. Profesionalūs darbai! Nežiūrint skirtingos tematikos ir atlikimo technikos - tai galimybė sugretinti, kokį gyvenimą Indijoje ir kitose Rytų šalyse užfiksavo jaunasis mūsų fotografas, ir ką Lietuvoje atrado, kur savo fotografijose akcentus sudėjo pasaulinio garso fotografijos maestro Toshiki Ozava.
Perėjęs prie konkretaus ekspozicijos pristatymo, direktorius priminė, kad prieš pirmąją savo viešnagę Lietuvoje 1995 m. T. Ozava jau buvo apkeliavęs daugelį pasaulio kraštų, buvo surengęs dešimtis tarptautinių parodų, išleidęs dešimtis foto albumų, katalogų. Suprantama, kad turėdamas didžiulę pasaulio gamtinės įvairovės, skirtingų tautų kultūros istorijos pažinimo patirtį, jis ir Lietuvoje žvalgėsi ne pasaldintų reklaminių vaizdų ar intriguojančios egzotikos kadrų. Visų pirma, mūsų krašte jį žavėte sužavėjo neapsakoma gamtos ramybė ir žaluma. Pasakojama, kad norėdamas perteikti subtilius, tarpusavyje harmoningai derančius, kiek prigesintus spalvinius šios žalumos niuansus, T. Ozava atsisakė savo paties daugelį metų tobulintų kompiuterinių technologijų ir Lietuvoje užfiksuotus vaizdus spausdino tik rankiniu būdu, naudodamas klasikines spalvotų fotografijų medžiagas.
Kelia nuostabą, kaip subtiliai, negriaudamas visų fotografijų tarpusavio dermės, T. Ozava greta švelniai banguojančių piliakalnių ir kasdieniškai jaukių senamiesčio gatvelių peizažo į kolekciją „Užburianti Lietuva“ įkomponavo užuominas apie mūsų krašto istorijos dramatiškus niuansus: į šimtamečio ąžuolo kamieną nuo pat šaknų įaugę metalinio aptvaro smaigai, bedvasė sovietmečiu sunaikinto gamtinio peizažo panorama, niekam nebereikalingi tos pačios epochos statinių griuvėsiai... Šie ir kiti, provokuojantys, neatsitiktiniai kadrai nukreipia žvilgsnį į „Užburiančios Lietuvos“ išlikimo egzistencinių procesų kryžkelėse atsakymų paiešką. Išlikimo ir tolesnio vystymosi pagrindą T. Ozava įžvelgia giluminiuose mūsų krašto žmonių tikėjimo ir šeimos tradicijų išsaugojimo kloduose. Tam skiriami baigiamieji, apibendrinantys parodos darbai – Kryžių kalno, Pirmosios Komunijos fotografijos, kiti profesionaliai užfiksuoti mūsų gyvenimo charakteringų akimirkų vaizdai.
Supažindindama su fotomenininko biografija, muziejaus edukatorė Audronė Gečienė, priminė, kad jis gimė Tokijuje 1932 m. 1955 m. baigęs studijas Nihono universitete, čia ištisus du dešimtmečius dėstė spalvotos fotografijas technikas. 1994 m. pakviestas dalyvauti FIAP (Tarptautinė meninės fotografijos federacija) tarptautinėse konferencijose, drauge su italų fotografu Franko Fontana Andoroje surengė pasaulyje plačiai nuskambėjusią kompiuterinių fotografijų parodą „Užjūrio eskizai“. 1995 m. pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje, jis ištisą dvidešimtmetį bendradarbiavo su Lietuvos fotomenininkais, rengė jų parodas Japonijoje, savo parodas Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. 2008 m., tarpininkaujant šviesaus atminimo Rietavo kraštiečiui fotomenininkui Feliksui Kerpauskui, paroda „Užburianti Lietuva“ pirmą kartą buvo atidaryta ir Rietave. Po to ši kolekcija buvo dar du kartus papildyta, atnaujinta ir dideliam rietaviškių džiaugsmui 2016 m. buvo padovanota Rietavo muziejui. Čia ji tapo Lietuvos ir Japonijos kultūrinių ryšių vizitine kortele ir buvo eksponuojama, kai 2017 m. Rietave lankėsi Japonijos ambasadorius Toei Shigeeda, taip pat 2018 m., kai Rietavo kultūros centre buvo surengtas įspūdingas trijų chorų iš Japonijos koncertas. Tąkart jį vainikavo drauge su rietaviškių choru „Jūrava“ atlikta „Tautiška giesmė“. Baigiant parodos pristatymą, buvo prisiminta, kad netiesioginiai Japonijos kultūros atšvaitai Rietavą pasiekė XIX a., kai Japonijoje Austrijos pasiuntinio pareigas ėjęs Irenėjaus Oginskio sesers Amelijos sūnus Karolis Bernardas Zaluskis Oginskių rezidencijai Rietave padovanojo įspūdingai išsiuvinėtą japonišką kilimą „Žaidžiantys drakonai“. Jis šiuo metu eksponuojamas muziejaus parodoje „Rietavas. Dingusio paveldo sugrįžimas“.
P.S. Toshiki Ozavos mintys apie Lietuvą
Nors ir lėtai, ši šalis (Lietuva) be paliovos juda į priekį, suimdama į save daug ką, panašiai kaip Nemuno tėkmė. Nuo to laiko, kai 1995 m. pirmą kartą čia apsilankiau, kažkas užkariavo mano širdį, todėl vėl ir vėl noriu čia atvykti, kad sužinočiau, kas tai yra. Jokioje kitoje šalyje nesu toks laisvas ir nuolaidžiaujantis savo norams kaip Lietuvoje. Nors nemoku lietuviškai, visi žmonės aplinkui šiltai padeda man. Štai kodėl nesijaučiu esąs užsienyje. Greičiausiai - namie...
Vytas Rutkauskas
Rietavo Oginskių kultūros istorijos
muziejaus direktorius
Renginio akimirkos >>
|
