Renginio akimirkos >>

Apie rašytoją Eduardą Cinzą

Eduardas Cinzas (tikra pavardė Čiužas) gimė 1924 m. balandžio 14 d. Rietave, ,,gražiausiame pasaulio mieste“, kaip rašytojas išsitarė po kelių dešimtmečių vėl pamatęs savo gimtąjį miestelį. Tėvas  Antanas – mūrininkas-dailidė, mama Ieva – namų šeimininkė. Šeimoje augo trys vaikai: broliai Antanas ir Eduardas bei sesuo Sofija.  Baigęs mokyklą Rietave mokslus tęsė Telšių gimnazijoje, o vėliau Telšių amatų mokykloje, kurioje mokėsi ir vyresnysis brolis Antanas. Šios mokyklos mokiniai aktyviai įsitraukė į pasipriešinimą 1940 m.  sovietinei okupacijai, dalyvavo pogrindinėje veikloje. 1941 m. broliai Antanas ir Eduardas Čiužai buvo suimti. Eduardui pasisekė jis buvo paleistas, o brolis Antanas 1941m. birželį nukankintas Rainiuose.

1944 m. artinantis sovietinei kariuomenei Eduardas pasitraukė į Vakarus. Trejus metus gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, o 1947 m. persikėlė į Belgiją, kur  dirbo anglių kasyklose. Pasitraukus į Vakarus pasikeitė ir jo pavardė iš Čiužo tapo Cinzu. Savo mokslo draugui rietaviškiui Jonui Ruibiui jis paaiškino kodėl taip nutiko: ,,-Matai, Joni, tie varlių valgytojai neištardavo mano žemaitiškos, karališkai gražios pavardės, todėl perkrikštijo Cinzu.“

Apie įvykusį nelaimingą atsitikimą ir gyvenimą po jo Eduardas Cinzas savo draugui Stasiui Kašauskui rašė : ,,Būdamas dvidešimt trejų metų išėjau į pasimatymą prie kino ir dėl mano kvailumo, paprasčiausio šoktelėjimo per traukinio pervažos barjerą, pakliuvau po visiškai žemaitiškos stiprybės ir narsos nepaisančiais ratais. Kelias sekundes netekau sąmonės, paskui atsitokėjęs bandžiau pakilti, bet kairės kojos vietoje buvo tuštuma, dešinė pėda sumalta. Tikriausiai iš išgąsčio vėl netekau sąmonės. Atsibudau ligoninėje. Jau amputuotas. Po valandos bandžiau pasikarti. Nelabai jau smarkiai, nes nepavyko. Perkėlė į bendrą palatą. Po savaitės bandžiau persipjauti gyslas skutimosi peiliuku. Visą naktį varčiau peiliuką, bet neįsidrąsinau. Po tokio, sakykim, katarsio reikėjo gyventi. Vienam, be kojų. Svetimame krašte, be giminių. Artimiausi ,,draugai“ atėjo aplankyti į ligoninę tik po dviejų mėnesių, o gyveno tik už poros kilometrų. Paskui ir jie užmiršo. Gyvenau, reikėjo gyventi. Dievas ar likimas atsiuntė angelą: ,,belogvardeicų“ kunigaikštijos Tanią. Jos vyras, irgi rusas, dirbo mano kasyklos inžinieriumi. Ta moteris lankė mane kelis kartus savaitėje, mokė prancūzų kalbos, vienu žodžiu, parėmė šiltu pečiu. Ligoninėje išbuvau dešimt mėnesių, paskui davė protezus ir paleido: eik kur nori, gyvenk kaip išmanai. Visaip buvo, gyvenau angliakasių barakuose, mansardose. Ligonių kasa mokėjo tiek, kad galėjau išgyventi dvi savaites. Jokios pensijos negavau, nes nelaimė įvyko dėl mano kaltės: šokau per nuleistą barjerą. Angliakasiai, kaip ir visur pasaulyje, smarkiai geria. Gėrė ir barakuose, mansardose. Gėriau ir aš.  Ir tai man buvo vienintelė paguoda. Taip iki 1950-ųjų, kol išvykau į Lježą. Apsigyvenau lietuvės ir ruso šeimoje. Mokiausi elektrotechnikos institute. Kalba gana skysta, dirbau su prancūzišku-vokišku žodynu. Niekas nerėmė, reikėjo gyventi pusbadžiu. Paskui Amerikos šalpos fondas pradėjo siųsti neturtingų studentų pašalpą. Pasidarė geriau. Minėtas rusas dirbo vaikų žaislų fabrikėlyje, jis parnešdavo man nuvalyti gipsinius daiktelius. Šitaip dirbinėdamas, gaudamas pašalpą, sudurdavau galus. Ligonių kasa, perėjus į ,,nepagydomą invalidumą“, mokėjo tiek, kad galėjau nusipirkti du pakelius cigarečių per dieną. (Dabar kitaip, socialinė pažanga visus geriau aprūpina, bet anais laikais reikalai buvo liūdni.) Išmetė iš instituto. Už didelį ,,snukį“, nepagarbą profesoriams ir amžinus ginčus su diktatorišku vyresniuoju. Brūžinau vaikų žaislus, dažiau pensininkų lubas, klijavau sienas, apskaičiuodavau krautuvėlių mokesčius, pildžiau emigruoti pakilusių tautiečių anketas. Taigi gyvenau. Kartais pusbadžiu, kartais sočiai. Mokiausi. Plėčiau žinių akiračius. Nueidavau į universitetą, sociologijos, psichologijos paskaitas. Gilinau prancūzų kalbą. Vienu momentu, o tai užtruko net ilgus metus, buvau profesionaliu lošėju kortomis (bene geriausias amatas, tuomet ir gyvenau turtingiausiai.) 1958 m. vėl įstojau į elektrotechnikos institutą. Baigiau šešiasdešimtaisiais. Dirbau vienur, dirbau kitur, bet rimtai neprisėsdavau, rūpėjo rašymas. Londone ,,Europos lietuvyje  “  išspausdino kelias noveles ir paragino rimčiau atsidėti kūrybai. Rašiau. Sau. Paskui įsidrąsinau rašyti romaną. Rašinėjau išeivių spaudoje. Redagavau Belgijos lietuvių laikraštuką. Ir vis mokiausi, vis geidžiau plačiau, giliau. Žinoma, kartais naktį ir apsiverkdavau: kada išsibudinsiu, kada pasibaigs tas košmaro sapnas? O tikrovė savo pasakojo. Sonė (Eduardo sesuo Sofija Gelžinienė gyvenusi JAV) atsiųsdavo po kelis dolerius ir jausdavosi rami. Paskui pasikvietė (po tiekos metų!) Amerikon. Siūlė ,,pasiimti“ pas save. Vaižganto Mykoliuku, to ir neslėpė. Gal ir būčiau sutikęs, bet jau gyvenau su Jule. Julė atsisakė direktorystės sanatorijoje ir susirado kitą direktorystę, viešbutyje. Sonė spaudė: laukė antrojo vaiko. Taigi, reikėjo chalujaus namuose. Atsisakiau ir grįžau Europon. Julė kalbino vedyboms, o aš jų bijojau. Gal todėl, kad tėvukų nesantaika įspaudė psichinę traumą, o gal vengiau prarasti laisvę. Neprotinga, žinoma, bet protingu niekada nebuvau, nesu ir dabar. Julė darė abortą. Komplikavosi. Reikėjo išimti gimdą. Tada ir vedžiau, nebegalėjau kitaip: kaltas. Vis bedarbystėje, bet laimingas, kad galiu rašyti. Parašiau ,,Brolio Mykolo gatvę“. Premija. Gyriausi spaudoje Amerikoje ant rankų nešiojo. Ir taip įsibėgėjau į rašliavą. Pradėjau gauti pensiją. Belgijoje taip: ar esi dirbęs, ar buvęs bedarbiu, vis tiek gauni pašalpą. Pensija nedidelė, bet visiškai pakaktų viengungiui... jeigu jis gyventų provincijos miestelyje. Julės pensija didesnė vienu trečdaliu už mano. Puikus žmogus ta mano Julė, bet prancūziškai išdidi. Dirbdama viešbutyje gavo didžiulę algą, bet per keletą metų nesusitaupė nė cento: kelionės, restoranai, prašmatnūs rūbai ir t.t. Dabar esame priversti gyventi taupiai, bet vis tiek neužtenka. Užsimanė naujos mašinos. Skola banke. Nebebuvo išeities, išėjo dirbti... kambarių valytoja. Sunku jai: nuo direktorystės iki valytojos, šeimoje smarkus kritimas. Tik po metų baigsis skola bankui. Aš tyliu, bet man nedaug tereikia: popieriaus, tabako (dabar cigaretes suku pats) ir ramybės prie mašinėlės. […] pasakysiu tai, ko  Sonė nesuprato: esu laimingesnis, negu būčiau su kojomis Amerikoje, kaip ir tūkstančiai skruzdėlių. Man atrodo, kad taip ir reikėjo, kitaip nebūčiau tapęs rašytoju, taigi lyg ir naudingu Lietuvai, jos kultūrai, literatūrai.“

Pirmąsyk Eduardas Lietuvon atvyko 1975-aisiais. Vyko flirtas: sovietinės Lietuvos ,,rabinai“ (taip Eduardas vadindavo viršininkus) triuškino buržuazinę išeiviją ir visokį nacionalizmą.  Eduardas buvo parankus ginklas: talentingas menininkas nesusidėjęs su ,,vaduotojais“, gyvena čia pat Europoje. Pasiūlė išleisti romaną ,,Brolio Mykolo gatvė“. Bet kažkas užkliuvo cenzūrai. Po kelerių metų vis dėlto išleido novelių rinkinį ,,Spąstai“. Eduardas atsidūrė tarp dviejų frontų: dešinieji ,,rabinai“ užpyko, sovietiniai šoko kazačioką, džiaugdamiesi, kad pavyko įkalti vinį į išeivijos karstą.

Tarybų Lietuva liaupsino savuosius socialistinio realizmo dirvonų artojus: dalino butus, premijas, narpliojo jų kūrinius spaudoje. Kaip istorija parodė, nesisekė Lietuvos valdžiai sutramdyti mūsų menininkų jokiais apynasriais. Nežinia, kodėl didelio talento rašytojas Eduardas Cinzas tautinėje padangės spaudoje liko lyg ir nepastebėtas. Gal tai brolių raštininkų nenoras įsileisti talentingesnį už save, gal pavydas, gal negebėjimas suvokti Vakarų kultūros, gyvenimo būdo ar dar ko nors.

E. Cinzo kūrybą stipriai veikė perskaityta prancūzų, vokiečių literatūra – ji turėjo įtakos kompozicijai, psichoanalizei, korektiškai be smaguriavimo ar davatkiško drovumo erotikai. Jis buvo modernus Vakarų rašytojas, kūręs lietuviškai, lietuviams.

Eduardas atvirumo valandą būdavo tikslus ir griežtas: broliai Lietuvos raštininkai persiplepa. Matyt, už puslapių skaičių jiems moka.

Visi nesutarimai ir įtarimai baigėsi Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Sovietinės Lietuvos politikos ,,rabinai“nulipo nuo scenos, todėl  Eduardo niekas nebekvietė, nebevežiojo, nebevaišino degtinės gorčiais.

Didelio talento lietuvių rašytojas visiems laikams sugrįžo Lietuvon.  Eduardo Cinzo knygose labai realus Vakarų pasaulis. Ir kaip jis nepamiršo lietuvių kalbos ir gyvenimo būdo, ir kaip priešinosi svetimybėms!

Pirmą kartą su Eduardu susitikau 1981 m., trečiosios kelionės po Lietuvą metu.

1987 m. gegužę, kai KGB dar tebekrutino savo nagus ir ragus, mudu išsiruošėm trijų dienų kelionėn po šventąją Žemaitiją. Žinoma, slapčia, nes užsienio lietuviams buvo leidžiama būti tik Vilniuje. Tiesa, gerokai vėliau sužinojau, kad nacionaliniai šerlokai informavo centrą, kur mudu lankėmės, ką kalbėjome, ką gėrėme ir valgėme... Anot Vaižganto, tie ,,padliecai broliai lietuviai“.

Šiauliuose, pažįstamų sode prisiskyniau milžinišką glėbį geltonų narcizų. Pasiekus Telšius sustojau prie miesto kapinių vartų, einam sakau, Eduardai, padėk broleliui gėlių. Padėjo, parymojome prie Rainių kankinių kapo. Grįžęs mašinon, Eduardas ėmė kraupiai verkti. Kai vyras šitaip verkia vadinasi jam baisiai skauda. O juk nedaug trūko, kad ir jis būtų čia atgulęs kartu su broliu Antanėliu.“

Taip apie savo pažintį ir draugystę su Eduardu Cinzu rašė rašytojas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Stasys Kašauskas.

Literatūrinis Eduardo Cinzo palikimas:

-        Brolio Mykolo gatvė  197

-        Raudonojo arklio vasara 1975

-        Mona 1981

-        Novelių rinkinys Spąstai  1981

-         Šventojo Petro šunynas 1984

-        Sutemose 1996

-        Trys liūdesio dienos  2008.

Informacijos šaltinis: Literatūros almanachas "Varpai", 2020. Stasys Kašauskas ,,Iš kunigaikščių miesto“.

Informaciją atrinko Audronė Gečienė muziejininkė-edukatorė

Jūsų komentaras Vardas: El. pašto adresas: komentarų nėra