Albumo "Iš Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės rinkinių. Žemaitijos kalvystė XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje. PAMINKLINIAI KRYŽIAI" pristatymas

Albumo PRATARMĖ
„Kapų kryžiuose dekoras kiauraraštis, grafiškas. Daug gražių ritmų. Įvairių matmenų geležies detalės, jų formos, apkabos, varžtų galvutės, veržlės dirbinio paviršiuje formuoja reljefą. Saulės šviesoje jis ypač iškalbingas, muzikalus. Nuobodžiu, monotonišku jo nepavadinsi“, – aprašo įspūdį šimtamečių geležinių kryžių tyrinėtoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė.
Sunku numanyti, juo labiau papasakoti, kaip jautė gyvenimą ir mirtį Žemaitijos regione tūkstantmečius gyvenę žmonės. Prigimtinė pasaulėjauta, perduodama iš kartos į kartą, keitėsi lėtai, o krikščioniško tikėjimo samprata juos pasiekė tik penkioliktame amžiuje. Krikščionybėje kryžius kaip simbolis įprasmina gyvenimo pergalę prieš mirtį, transcendentinės būties viltį. Galbūt dėl to, sąlytį su gamta ir tikėjimu turėję kalviai mirties faktą ženklino dirbdindami kryžius ne tik žmogaus atminimui, bet ir maldai, Dievo garbei, medžiaginiu būdu išreikšdami dvasios polėkį ir amžinojo gyvenimo lūkestį. Paminkliniuose kryžiuose archajinę žemaičių pasaulėjautą liudija abstrahuoti kosmoso elementai, augalijos ir gyvūnijos pavidalai, o puošni vertikalės ir horizontalės sąranga bei antropomorfiniai elementai akivaizdžiai rodo jau prigijusią krikščionišką sampratą, įkūnytą žemiškojo gyvenimo plotmėje: viena papildo kita.
Lietuvių senosios kalvystės tyrinėjimus A. G. Zinkevičiūtė pradėjo dvidešimto amžiaus septintame dešimtmetyje, būdama LTSR valstybinio dailės instituto menotyros studentė. Tuomet keliaudama per Lietuvą, ji piešė geležinius viršūninius kryžius, vainikavusius bažnyčių, varpinių ir koplyčių bokštus, stogastulpius, koplytstulpius, daug jų rado muziejų ekspozicijose. Deja, sovietmečiu iš Sibiro grįžusi tremtinė negalėjo atvirai deklaruoti, kaip matė ir suprato sakralųjį tautos paveldą. Kaip dailininkė, tyrinėtoja ir dėstytoja, visą gyvenimą domėjosi etnografų, muziejininkų darbais, skaitė ir analizavo daugelį lietuvių mokslininkų publikacijų, kur tik rasdavo kokių žinių apie tautos kūrybą, senąją kalvystę, šaltkalvystę. Jos bibliotekos knygose pabrauktos tyrinėjimų įžvalgos, konspektuose išrašytos svarbios citatos. Adelė buvo ir nuolatinė muziejų, parodų, konferencijų, peržiūrų lankytoja. Tyrinėtojos domėjimasis buvo atidus ir daugiasluoksnis: ji siekė suprasti tautos kūrybos versmes, simbolių ir vaizdinių reikšmes, amato istoriją, raiškos stilistiką, analitiškai vertino kalvių meistrystę ir ugdė studentiją. Rūpestis fiksuoti, išsaugoti rūdžių ir užmaršties ėdamą paveldą buvo egzistencinis Zinkevičiūtės stimulas imtis milžiniško darbo – žinojo vertę ir bent knygos pavidalu troško jį išsaugoti ateities kartoms.
Lietuvai atkovojus nepriklausomybę 1991 metais, Adelė ėmė sistemingai tyrinėti paminklinius kalvių kryžius, o nuo 1998 metų, Telšių taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą prisijungus prie Vilniaus dailės akademijos ir pradėjus vykdyti bakalauro studijų programas, dirbdama paveldo praktikos dėstytoja, ji pasitelkė ir studentiją: kasmet rengė ekspedicijas po Žemaitiją, fiksavo dar išlikusius geležinius kaltinius kryžius miestelių ir kaimų kapinėse, šventoriuose, pakelėse. Studentų darbų peržiūrose ieškojo pačių talentingiausių, darbščiausių talkininkų, kalbino galinčius fotografuoti savo gimtosiose apylinkėse, kokybiškai perpiešti eskizus ir nuotraukas, įrašyti medžiagą į tuomet vis besikeičiančias skaitmenines laikmenas, tam leido savo pinigus. Adelė daug kartų į ekspedicijas Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje vyko ir su fotografu Sigitu Varnu.
A. G. Zinkevičiūtė sukaupė didelį geležinės kryždirbystės vaizdinės medžiagos archyvą, kuriame gausu fotojuostų, skaitmeninių laikmenų, nuotraukų, eskizų, pieštų kapinėse, perpieštų švaraščių, dokumentavimo sąsiuvinių su ekspedicijų datomis, dalyviais, kryžių aprašais. Deja, tyrinėtojos sveikata seko, sisteminimo darbai lėtėjo. Paskutiniais gyvenimo metais Adelė paprašė savo buvusių mokinių ir kolegų, Vilniaus dailės akademijos docento Tomo Vaičaičio imtis leidinių maketavimo darbų, profesorės Laimos Kėrienės – viso leidybos projekto.
Šviesaus atminimo Mokytojos darbas tęsiamas iki bus įamžintas knygomis. Pirmajame A. G. Zinkevičiūtės albume „PAMINKLINIAI KRYŽIAI. Žemaitijos kalvystė XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje“ publikuojami 2000–2012 metų studentų piešiniai ir 2000–2024 metų studentų bei fotografų darytos nuotraukos. Archyvo nuotraukos yra skirtingos raiškos, įrašai – nesistemiški, todėl, siekiant estetinio vientisumo, daugelis kryžių yra perfotografuoti, kėlę klausimų objektai – patikrinti, papildyti. Knygoje skelbiamos datos, autorių pavardės, rastos archyve ant piešinių ir nuotraukų. Atsiprašome tų, kurie liko neįvardyti dėl informacijos trūkumo.
Sudarant albumą laikytasi atlaso struktūros: Žemaitijos rajonai išrikiuoti paeiliui nuo vakarinio pakraščio iki iki rytinio, nuo šiaurinių rajonų iki pietinių. Atskirų rajonų skyriuose vietovės sudėtos abėcėlės tvarka.
Albumas skiriamas visiems, kas nori pažinti geležinę kryždirbystę, paplitusią prieš šimtmetį Žemaitijoje. Kalvių kryžių yra išlikusių tik vienetai ar po kelias dešimtis regiono miestuose, o mažuose miesteliuose ir kaimuose jų yra daugiau – galima pamatyti tokių unikalių vietų, kaip, pavyzdžiui, Viekšnių, Papilės senosios, Užvenčio, Rietavo, Veiviržėnų, Judrėnų, kapinės. Šioje knygoje rasite visų rajonų paminklinių kryžių, taip pat ir dalelę Mažosios Lietuvos kapų kryžių, liudijančių kalvių meistriškumą ir žmonių norą išreikšti kryžių kaip gyvybės medį, pastebėsite įvairių įtakų sampynas.
Visos bendruomenės, kiekvienas žmogus, kurių akiratyje dar yra išlikusių senųjų kalvių kryžių, esate kviečiami saugoti šias rūdžių ir nesišmanymo sparčiai naikinamas vertybes!
Lietuvos kalviai, tikimės, jog rasite kūrybinių įkvėpimų unikalios ir prasmingos tradicijos tęstinumui!
Laima Kėrienė
|